KREDITO UNIJŲ SEKTORIAUS STIPRINIMAS

Pinigai per 1 dieną!

Gauti paskolą

Teikiamų siūlymų kontekstas ir pagrindimas Lietuvos bankas siekia, kad šalies finansų sistema būtų saugi, patikima, skaidri ir konkurencinga. Atsižvelgdama į Lietuvos banko vykdomą misiją, viziją ir vadovaudamasi institucinėmis vertybėmis, Lietuvos banko valdyba yra nustačiusi šalies centrinio banko 2014–2016 m. strateginius siekius. Vienas iš jų – pasiūlyti naują, efektyvų kredito unijų veiklos modelį ir aktyviai prisidėti prie jo įgyvendinimo. Tai sustiprintų Lietuvoje veikiančias kredito unijas ir užtikrintų tvarią, ilgalaikę jų sektoriaus veiklą ateityje. Siekdama išsiaiškinti šiame sektoriuje kylančias problemas, Lietuvos banke sudaryta ekspertų darbo grupė atliko kredito unijų veiklos analizę1 . Atlikta kredito unijų veiklos analizė atskleidė, kad šio sektoriaus raida nebuvo tvari, o dabartinė reguliavimo aplinka skatina imtis esminių pokyčių. Esama kredito unijų reguliavimo sistema neužtikrina tinkamų paskatų dalyvauti demokratinio valdymo principu (vienas narys – vienas balsas) pagrįstoje kredito unijų veikloje. Didžiąją unijų įsipareigojimų dalį sudaro apdrausti indėliai. Indėlininkai neprisiima unijos veikos rizikos, tačiau gauna palyginti dideles palūkanas už indėlius. Tai blogina kredito unijų veiklos rezultatus ir riboja galimybes sukaupti tvarų kapitalą iš pelno. Kredito unijos neturi pakankamos tvaraus ir nuostolius padengti galinčio kapitalo atsargos. Lietuvoje kredito unijos veikia kaip maţi bankai, tačiau dabartinė jų valdymo struktūra nėra pakankama suvaldyti kylančioms rizikoms, o tai kelia grėsmę ilgalaikiam sektoriaus tvarumui. Problemų kredito unijų sektoriuje kilo dėl pernelyg sparčios jų plėtros, nepakankamos kai kurių unijų vadovų kompetencijos ir trūkstamų ekonominių paskatų nariams dalyvauti valdyme, kurios būtų ribojusios rizikingą unijų veiklą. Kredito unijų Lietuvoje teikiamos finansinės paslaugos nėra išskirtinės, tačiau tarp tam tikrų klientų, ypač šalies regionuose, jos papildo gyventojams prieinamų finansinių paslaugų spektrą ir didina konkurenciją rinkoje. Būdamos mažesnės, lankstesnės, kredito unijos tam tikrais atvejais gali geriau tenkinti savo narių ekonominius poreikius, tačiau jos susiduria ir su didesne veiklos rizika. Kitaip nei bankams, nesant griežtos akcininkų kontrolės, kredito unijoms gali lengviau kilti netinkamo valdymo ir kapitalo trūkumo problemų. Neatsakinga kai kurių kredito unijų kreditavimo politika, prastas rizikos valdymas ir netinkamas vadovavimas lemia neveiksnių paskolų augimą ir reikšmingus turto nuvertėjimo nuostolius. 2013–2014 m. keturios kredito unijos buvo paskelbtos nemokiomis, o VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ teko prievolė padengti daugiau negu 380 mln. litų indėlių draudimo išmokų. 2013 m. kredito unijų, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos banko atstovai svarstė kredito unijų sektoriaus problemas2 . Atsižvelgiant į būtinybę neatidėliotinai spręsti kai kurias šio sektoriaus problemas, buvo sutarta pirmiausia parengti Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo pakeitimus, kurie leistų taisyti didžiausius veiklos reglamentavimo trūkumus, o vėliau pradėti strateginę sektoriaus reformą, nukreiptą į unijų veiklos stiprinimą iš esmės. Siekiant uţtikrinti tvarią, ilgalaikę kredito unijų plėtrą Lietuvoje, Lietuvos banke sukurtos darbo grupės ekspertai parengė siūlymus, kaip sustiprinti kredito unijų sektorių tiek atskirų unijų lygiu (mikrolygiu), tiek kaip sistemą (sisteminiu lygiu). Pasiūlytos mikrolygio priemonės yra skirtos kredito unijų kapitalui stiprinti, narių ekonominėms paskatoms dalyvauti unijos valdyme sukurti, kredito unijų bendruomeniškumui sustiprinti. Šie pasiūlymai turėtų būti įgyvendinami net tuo atveju, jei būtų nuspręsta sisteminiu lygiu nekeisti kredito unijų veiklos modelio. Sisteminiu lygiu ekspertų darbo grupė siūlo stiprinti kredito unijas sudarant galimybę joms jungtis į kooperatinius bankus. Kartu veikiančios unijos galėtų lengviau konkuruoti rinkoje su kitomis kredito bei mokėjimo paslaugas teikiančiomis įstaigomis. Siekiant užtikrinti rinkos pasitikėjimą kooperatinių bankų veiklos patikimumu, jiems turėtų būtų taikomi tokie pat priežiūros reikalavimai kaip ir komerciniams bankams. Lietuvos bankas inicijuoja diskusiją ir kviečia apsvarstyti čia siūlomas arba pasiūlyti kitas priemones, kurios padėtų sukurti tinkamą kooperacijos pagrindais veikiančių kredito unijų sistemą. Klausimas 1 Įvertinti situaciją šalies kredito unijų sektoriuje padėjo ir 2013 m. gruodžio mėn. Lietuvoje viešėjusi Tarptautinio valiutos fondo techninės pagalbos misija. 2 Darbo grupė sudaryta 2013 m. kovo 8 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu. K1 Kodėl svarbu, kad Lietuvoje būtų būtent kooperatiniais pagrindais veikiančių kredito įstaigų? Koks jų vaidmuo Lietuvos finansų sistemoje, kuo jis išskirtinis? 5 Kredito unijų sektoriaus reformos sritys Lietuvos bankas kviečia viešai apsvarstyti ekspertų siūlomas priemones, kurios sustiprintų kredito unijų sistemą sprendžiant klausimus šiose srityse: 1. KAPITALO FORMAVIMAS. Siūloma užtikrinti, kad kredito unijos turėtų pakankamą nuostolius galinčio kompensuoti kapitalo atsargą, sukauptą iš uždirbto pelno. 2. ĮSIPAREIGOJIMŲ STRUKTŪRA. Siūloma didinti finansines paskatas nariams dalyvauti unijos valdyme, pagerinti kredito unijų veiklos rezultatus ir sukurti prielaidas iš pelno kaupti tvaraus kapitalo atsargą. 3. KOOPERATINĖ INTEGRACIJA. Siūloma skatinti kredito unijas jungtis į kooperatinius bankus, taip gerinti rizikos pasidalijimą ir užtikrinti veiksmingą kredito unijų tarpusavio pagalbą; atlikti unijų turto kokybės įvertinimą. 4. VALDYMAS IR VIDAUS KONTROLĖ. Siūloma stiprinti kredito unijų valdymo sąrangą, taip sumažinant galimus narių ir vadovų interesų konfliktus, sukurti paskatas nariams aktyviau dalyvauti unijos valdyme. Dokumente viešai diskusijai siūlomos priemonės šalies kredito unijų sektoriaus struktūrinėms problemoms spręsti yra suskirstytos į dvi grupes: MIKROLYGIO PRIEMONES ir SISTEMINIO LYGIO priemones. 1. KAPITALO FORMAVIMAS Problemos apibūdinimas Kapitalas finansų įstaigose yra skirtas padengti nuostoliams, kurių galėtų susidaryti esant nepalankioms sąlygoms rinkoje. Šalyse, kuriose kredito unijos ar kooperatiniai bankai veikia sėkmingai (pvz., Nyderlanduose, Suomijoje, Šveicarijoje), didžioji dalis kapitalo sukaupiama iš gauto pelno, o pasiektas aukštas tvaraus kapitalo pakankamumo lygis leidžia užtikrinti stabilią ir patikimą kredito unijų veiklą. Pasaulinė kredito unijų taryba (angl. World Council of Credit Unions, WOCCU) 3 rekomenduoja kaupti didelę tvaraus kapitalo atsargą, o narių pajų, jei jie yra kintamieji, nelaikyti kapitalu. Tarybos nuomone, pajus galima laikyti kredito unijų kapitalu tik tuo atveju, jei įstatymuose yra apibrėžtos jų stabilumą užtikrinančios priemonės ir tai žinoma kredito unijų nariams prieš priimant sprendimą stoti į kredito uniją. Paskelbtos rekomendacijos rodo, kad, kredito unijai neturint pakankamai tvaraus kapitalo, kyla pavojus jos veiklos patikimumui ir narių ekonominiams interesams. Kapitalas turi būti sudaromas ir didinamas iš sukaupto pelno arba neatlygintinų įnašų. Kapitalas, į kurį nariai turi tiesioginę reikalavimo teisę (pvz., pajai), negali būti laikomas tvariu. Kai kurioms kredito unijoms suteiktos subordinuotosios paskolos yra tik laikina kapitalo stiprinimo priemonė. Nors kredito unijų kapitalas turėtų būti stabilus ir daugiausia formuojamas iš pelno, Lietuvoje didţiąją jo dalį sudaro nepastovus, nuolat kintantis kapitalas, suformuotas iš paskolas paėmusių narių papildomų pajinių įnašų. 3 WOCCU (angl. World Council of Credit Unions) – pasaulinė kredito unijų taryba, skatinanti tvarų kredito unijų ir kitų finansų kooperatyvų vystymąsi visame pasaulyje. WOCCU atstovauja kredito unijoms bendradarbiaujant su šalių vyriausybėmis, siekiant patobulinti teisės aktus ir kredito unijų reguliacinę aplinką. MIKROLYGIO PRIEMONĖS Priemonės yra skirtos atskirų kredito unijų kapitalo šaltinių, finansavimosi struktūros ir bendruomeniškumo trūkumo problemoms spręsti. Stabiliai kredito unijų veiklai uţtikrinti mikrolygio pasiūlymus įgyvendinti būtina, nors ir būtų nuspręsta nekeisti sisteminio lygio kredito unijų veiklos modelio. SISTEMINIO LYGIO PRIEMONĖS Priemonės apibrėţia, kaip turi veikti kredito unijų sektorius kaip visuma. Sisteminio lygio pasiūlymai (pvz., integracija į kooperatinius bankus) galėtų būti taikomi tik norinčioms į kooperatinį banką susijungti kredito unijoms. KAPITALAS IŠ PELNO KINTAMOSIOS GRĄŢOS INDĖLIAI VALDYMAS IR KONTROLĖ KOOPERATINIS BANKAS VISIŠKA ATSAKOMYBĖ TURTO KOKYBĖS ĮVERTINIMAS 6 Lietuvoje veikiančių kredito unijų sistemos kapitalo pakankamumo rodiklis yra gana aukštas, bet kapitalo kokybė ir jo struktūra nėra tinkama. 2013 m. pabaigoje4 bendras perskaičiuotas kredito unijų sektoriaus kapitalas sudarė 182,9 mln. litų, kapitalo pakankamumo normatyvas siekė 18,44 procentų5 , tačiau didžioji kapitalo dalis buvo suformuota iš paskolas paėmusių narių įnašų. Grąžinant paskolą, proporcingai gali būti mažinamas ir skolininko įmokėtas pajinis įnašas. Taigi, toks kapitalas negali būti laikomas tvariu kredito unijos kapitalu. Kredito unijos Lietuvoje veikia beveik 20 metų, tačiau per tą laiką reikšmingų kapitalo atsargų iš pelno joms sukaupti nepavyko. Kredito unijos narys, įsigijęs minimalaus dydžio pajų (šiuo metu – dažniausiai 100 Lt), įgyja unijos valdymo teises, tačiau išstodamas iš unijos gali pinigus už pajų atsiimti. Kredito unijų sektoriui grėsmę kelia susiformavusi veiklos strategija uţtikrinti kapitalo pakankamumo normatyvo vykdymą teikiant daugiau paskolų. Dauguma kredito unijų kaip pagrindinį kapitalo didinimo šaltinį nurodo spartesnį paskolų teikimą, tačiau turėtų būti priešingai: tik turint pakankamą nuostolius padengti leidžiančio kapitalo atsargą kredito institucija turėtų svarstyti kreditavimo veiklos plėtros planus. Kitaip kyla grėsmė, kad kapitalas bus dirbtinai didinamas iš unijos lėšų, o tokia veikla draudžiama. Kredito unijos nariui gali būti paskolinama ne didesnė kaip dešimteriopa jo pajinio įnašo dydţio suma. Taip besiskolinantis narys tarsi stiprina unijos kapitalą, bet, sugrąžinus paskolą ar jos dalį, pajinė įmoka į kapitalą dažnai grąžinama skolininkui. Praktikoje nuostata, kad visas papildomas pajus laikomas kredito unijoje iki paskolos grąžinimo, taikoma labai retai. Paskolos likučiui sumažėjus, paprastai pajus irgi sumažinamas iki reikalaujamo dydžio arba juo dengiama dalis paskolos. Tai lemia su suteiktų paskolų suma siejamo kapitalo nestabilumą. Nors kredito unijos gali savo įstatuose numatyti ir kitus, tvaresnius kapitalo kaupimo būdus, bendrųjų reikalavimų nebuvimas neskatina jų numatyti – kredito unijai neracionalu bloginti savo konkurencines sąlygas. Tokių su paskolomis susietų pajų nelaikant unijų kapitalu (nes juos galima atsiimti), stabilaus ir nuostolius leidžiančio padengti kapitalo (privalomojo rezervo ir atsargos kapitalo), t. y. tvaraus kapitalo, kredito unijose būtų 15,1 mln. litų, o tvaraus kapitalo pakankamumo rodiklis jose siektų 1,5 procento. 6 Nedidelė tvaraus kapitalo dalis reiškia, kad šalies kredito unijos veikia su mažesne kapitalo atsarga ir yra rizikingesnės nei kitos finansų įstaigos. Kredito unijų tvaraus kapitalo ir turto santykis siekia 0,7 procento (mažesnis santykis yra rizikingesnis). Kredito unijų sektoriaus pelningumą maţina ir kapitalo kaupimo galimybes riboja probleminių paskolų kredito nuostoliai ir didelės uţ indėlius mokamų palūkanų normos. Kredito unijų sektoriuje 2013 m. pabaigoje buvo nepaskirstyta 61,4 mln. litų praėjusių ir einamųjų metų nuostolių, jiems padengti turimų privalomųjų rezervų ir atsargos kapitalo būtų nepakakę. Galimybę uždirbti didesnį pelną ir jį skirti blogų paskolų nuostoliams kompensuoti bei kapitalui stiprinti riboja kai kurių kredito unijų klientams mokamos didelės palūkanos už indėlius. Aktyvi konkurencija ir aukštos indėlių palūkanų normos lemia nuostolingą kredito unijų sektoriaus veiklą. Nuostolinga kredito unijų sektoriaus veikla rodo, kad indėlininkams atlyginama daugiau, nei kredito unijos ekonomiškai yra pajėgios atlyginti. Nesat efektyvios prievolės ir paskatų kaupti tvaraus kapitalo atsargų, o nariams pajininkams – padengti patirtų nuostolių, kredito unijos, net ir veikdamos nuostolingai, tiems nariams moka dideles palūkanas už indėlius. Tai kelia abejonių dėl kredito unijų veiklos tęstinumo. 4 Neaudituotų ataskaitų duomenimis. 5 Nustatytas kapitalo pakankamumo normatyvas unijoms yra 13, 18 arba 25 proc., atsižvelgiant į paskolų juridiniams asmenims dalį kredito unijos paskolų portfelyje. 6 Skaičiuojant nevertintas praėjusių metų nepaskirstytas nuostolis. Įtraukus jį, tvaraus kredito unijų kapitalo rodiklis taptų neigiamas. 1 pav. Esama kredito unijų kapitalo struktūra (2013 m. IV ketvirtis) Šaltinis: Lietuvos bankas. 7 Pasiūlymai  KINTAMOSIOS GRĄŢOS INDĖLIAI Atsiţvelgiant į kredito unijų veiklos specifiką ir siekiant uţtikrinti dalies pelno skyrimą kapitalo atsargai, tikslinga dalį kredito unijų indėlių pakeisti kintamosios grąţos indėliais9 . Jie, kaip ir paprasti indėliai, būtų draudžiami VĮ „Indėlių ir investicijų draudimo“ (IID), tačiau už juos nebūtų mokamos iš anksto sutartos palūkanos. Kiekvienais metais kintamosios grąžos indėlių palūkanos būtų nustatomos ir tvirtinamos narių susirinkime ir priklausytų tiek nuo unijos veiklos rezultatų, tiek nuo kapitalizacijos lygio, t. y. nuo to, kiek buvo atskaityta į privalomąjį rezervą. Kintamosios grąžos indėliai būtų grąžintinos lėšos, todėl jie nebūtų įskaitomi į kapitalą ar kapitalo rodiklius. Tokie indėliai gerokai pagerintų unijų metinius veiklos rezultatus, o tai užtikrintų kapitalo kaupimą pirmiausia iš vidinių resursų. Kintamosios grąžos indėlių palūkanos būtų sumokamos po privalomų atskaitymų (iki nustatyto lygio) į kapitalą. Ilgainiui, sukaupus būtinas kapitalo atsargas, kintamosios grąžos indėlių grąža priklausytų nuo unijos veiklos pelno, o jų palūkanų normos galėtų tapti didesnės už indėlių palūkanas. 7 Cooperative Democracy for a Strong Raiffeisen (2012). Prieiga internete: http://www.raiffeisen.ch/raiffeisen/internet/docs.nsf/$UNID/3E65EBE899A6BA9EC12573EE00494CAD/$file/Structure%20Raiffeisen%20Group.pdf. 8 Plačiau apie tai rašoma 1 intarpe. 9 Panaši tvarka taikoma Airijoje. Airijos kredito unijų reglamentavimas numato, kad bendra visų kredito unijos narių indėlių suma negali būti didesnė už narių turimų pajų dydį.  TVARAUS KAPITALO KAUPIMAS IŠ PELNO Kredito unijos kapitalo formavimo pagrindą turi sudaryti skirstymas iš pelno, o atskaitymai iš jo kapitalo atsargai turėtų būti privalomi iki bus pasiektas nustatytas (didesnis nei šiuo metu) minimalus tvaraus kapitalo lygis. Nors atskaitymai į privalomąjį rezervą arba atsargos kapitalą ir šiuo metu yra privalomi (jie negali būti mažesni kaip 20 proc. kredito unijos pelno), lėtą kapitalo atsargų augimą lemia mažas unijų pelningumas. Iš tikrųjų pelningumui turi įtakos kredito veiklos „ne dėl pelno“ principas, numatantis, kad už narystę unijoje atlyginama, pavyzdžiui, taikant mažesnes paskolų ar didesnes indėlių palūkanas. Tvaraus kapitalo kaupimą riboja ir šiuo metu nustatytas žemas tikslinis iš pelno kaupiamo privalomojo rezervo lygis – tik 1/5 kredito unijos nuosavo kapitalo. Palyginimui, Šveicarijoje kooperacijos pagrindais veikiančios Raiffeisen grupės iš pelno sukauptos kapitalo atsargos sudaro beveik 90 procentų viso kapitalo7 , o Lietuvoje šiuo metu yra sukauptas bendras nepaskirstytas nuostolis. Norėdamos sukaupti tvaraus kapitalo, kredito unijos turi reikšmingai pagerinti veiklos rezultatus, t. y. didinti pajamas arba maţinti sąnaudas. Indėlininkams mokamos didelės ir nuo kredito unijos veiklos rezultatų nepriklausančios palūkanos už indėlius riboja kapitalo kaupimo galimybes ir neskatina indėlininkų, kurie kartu yra ir pajininkai, kontroliuoti unijų veiklos. Atsižvelgdamos į tai, kredito unijos privalėtų pereinamuoju laikotarpiu sukaupti tam tikro lygio kapitalo atsargas iš pelno (žr. kitą siūlymą). Kad būtų sustiprintas kredito unijų kapitalas, pajai turi tapti tik nedidele veiklos nuostolius galinčio padengti kapitalo dalimi. Pagal siūlomą unijų kapitalo formavimo principą, dalis pelno turėtų būti skiriama kaupti tvaraus kapitalo atsargai, o kita dalis išmokama kaip palūkanos už kintamosios grąžos indėlius8 . Nesukaupus pakankamai kapitalo iš veiklos pelno, unijų nariams reikėtų sunešti papildomus įnašus, kurie užtikrintų tinkamą unijos kapitalo kokybę pereinamuoju laikotarpiu. Palaipsniui papildomi įnašai būtų pakeičiami tvariu, iš pelno sukauptu kapitalu ir galėtų būti grąžinami nariams. Toks kapitalo formavimo modelis užtikrintų, kad kredito unija tiek steigimosi, tiek ir plėtros laikotarpiu turėtų pakankamą kapitalo, leidžiančio padengti galimus nuostolius, atsargą. Kartu toks modelis kurtų finansines paskatas unijos nariams aktyviau ir atsakingiau dalyvauti įstaigos valdyme. 2 pav. Naujas kredito unijų kapitalo formavimo principas Šaltinis: Lietuvos bankas. 8  KREDITO UNIJOS NARIŲ GAUNAMA GRĄŢA TURI PRIKLAUSYTI NUO UNIJOS VEIKLOS Sumaţinusios mokamas sutarto dydţio indėlių palūkanas ir paskirstydamos dalį veiklos rezultatų per kintamosios grąţos indėlius, kredito unijos galėtų stiprinti kapitalą iš atsiradusių vidinių šaltinių. Tokiu būdu kooperatiniais pagrindais veikiančios kredito unijos galėtų lanksčiau planuoti veiklos sąnaudas ir kaupti tvarų kapitalą, o tai užtikrintų tvarią, ilgalaikę unijų veiklą. Dalies veiklos pelno skirstymas per kintamosios grąţos indėlius labiau skatintų kredito unijų narius dalyvauti visuotiniuose narių susirinkimuose ir atidţiau domėtis unijos veikla. Matant tiesioginę gaunamos indėlių grąžos priklausomybę nuo unijos veiklos patikimumo, kiltų ekonominės paskatos realiai, o ne formaliai įsitraukti į unijos valdymą. Jei kintamosios grąžos indėlis būtų laikomas ne visą finansinį laikotarpį (metus), už jį galėtų būti mokama grąža, proporcinga šio indėlio laikymo laikotarpiui.  PEREINAMASIS LAIKOTARPIS SUSTIPRINTI KREDITO UNIJŲ KAPITALĄ Kredito unijų kapitalui iš pelno sukaupti būtų reikalingas pereinamasis laikotarpis. Įgyvendinant siūlomus pakeitimus, tvaraus kapitalo dalis kapitale, naudojamame apskaičiuoti kapitalo pakankamumo normatyvą, kiekvienais metais turėtų nuosekliai didėti, kol kapitalo pakankamumo normatyvas būtų vykdomas vien iš tvaraus kapitalo. Vėliau bent dalis uždirbamo pelno taip pat turėtų būti skiriama kapitalo atsargai didinti. Siekiant uţtikrinti sklandų kredito unijų įsipareigojimų struktūros pasikeitimą, pereinamuoju laikotarpiu turėtų būti didinamas ir tikslinis finansavimosi kintamosios grąţos indėliais lygis. Viena iš galimų alternatyvų – kasmet palaipsniui didinti finansavimosi kintamosios grąžos indėliais proporciją įsipareigojimų struktūroje, kol kintamosios grąžos indėliai sudarys reikšmingą dalį įsipareigojimų. Klausimai 1 intarpas. Naujų kapitalo ir įsipareigojimų priemonių apibrėţimai Teikiant siūlymus dėl kapitalo formavimo principų ir įsipareigojimų struktūros pakeitimų, keistųsi kai kurie šiuo metu vartojamų terminų apibrėžimai. Hipotetinė įsipareigojimų ir nuosavybės struktūra pateikiama paveiksle dešinėje. Indėliai – IID draudžiami įsipareigojimai, už kuriuos mokamos sutarto dydžio palūkanos. Kintamosios grąţos indėliai – IID draudžiami įsipareigojimai, kurių grąža nėra garantuota, o priklauso nuo unijos veiklos rezultatų. Privalomieji rezervai – kapitalas (pagrindinė tvaraus kapitalo dalis), kaupiamas paskirstant unijos pelną, skirtas dengti patiriamiems netikėtiems veiklos nuostoliams. Pajai – kredito unijos kapitalo dalis, suteikianti teisę kredito unijos visuotinio narių susirinkimo metu turėti vieno balso teisę sprendžiant unijos narių visuotinio susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus. K2 Ar pritariate siūlymui, kad kredito unijos turėtų nedelsiant stiprinti kapitalą, didžiąją tvaraus kapitalo dalį kaupdamos iš uždirbto pelno? K3 Ar pritariate kintamosios grąžos indėlių koncepcijai? K4 Kaip kitaip kredito unijos galėtų sukaupti pakankamą tvaraus, nuostolius leidžiančio padengti kapitalo atsargą? 9 2. ĮSIPAREIGOJIMŲ STRUKTŪRA Problemos apibūdinimas Būtinybė, kad kredito unijos formuotų tvarų kapitalą, neatsiejama nuo įsipareigojimų struktūros pakeitimų. Kaip jau minėta, vienas svarbiausių kredito unijų tvaraus kapitalo kaupimo šaltinių turėtų būti vidiniai resursai – uždirbamas pelnas. Vienas iš būdų tai pasiekti – sukurti naują įsipareigojimų struktūrą, dalį mokamų palūkanų už indėlius tiesiogiai susiejant su kredito unijos veiklos rezultatais. Tokie įsipareigojimų struktūros pakeitimai taip pat padidintų narių paskatas aktyviai ir atsakingai dalyvauti unijos valdyme. Dėl ribotos įtakos priimant sprendimus (vienas narys visuomet turi tik vieną balsą, nepaisant investicijų dydţio) kredito unijų pajininkų suinteresuotumas rūpintis ilgalaikiu unijos veiklos tvarumu (pelningumu ir pakankamo kapitalo lygio uţtikrinimu) yra kitoks nei, pavyzdţiui, akcinių bendrovių savininkų (akcininkų) suinteresuotumas. Atsižvelgiant į tai, svarbu sukurti kredito unijų palūkanų sąnaudų reguliavimo ir kapitalo atsargos stiprinimo iš vidaus šaltinių mechanizmą. Dabar sutarto dydžio palūkanas už indėlius gaunantys unijos nariai (jie yra ir unijos savininkai!) naudojasi „nemokamais pietumis“ (angl. free lunch), t. y. jiems kompensuojama už riziką, kurią prisiima ne jie patys, o IID, draudžiantis kredito unijose laikomus indėlius. Finansuojantis brangesniais įsipareigojimais, mažėja unijų veiklos pelningumas ir netenkama galimybės sparčiau kaupti kapitalo atsargą iš pelno. Esama finansavimosi struktūra nekelia ekonominių paskatų dalyvauti kredito unijos valdyme. Kooperacijos pagrindais veikiančių kredito unijų indėlininkus ir skolininkus turėtų sieti bendri interesai ir tokia bendros atsakomybės aplinka leistų užtikrinti priimtiną rizikos valdymą. Tačiau Lietuvoje dalis kredito unijų pasižymi tik sparčiu narių, vienijamų tik teritorinio kriterijaus, skaičiaus augimu. Kooperacijos principų tokiose kredito unijose dažnai nepaisoma, jokia socialinė (bendruomeninė) funkcija nevykdoma. Tokių kredito unijų veikla grindžiama narių pajamų maksimizavimu arba tam tikros narių grupės poreikių tenkinimu (kreditavimu). Kredito unijų sektoriaus augimą daug lemia valstybinė indėlių draudimo sistema. Indėlių draudimas leidžia unijoms lengvai pritraukti indėlių siūlant didesnes palūkanas, tačiau didelės įsipareigojimų sąnaudos lemia prastus veiklos rezultatus ir mažina kapitalo kaupimo galimybes. Didesnes palūkanas indėlininkams kredito unijos gali siūlyti ir dėl mokamų mažesnių indėlių draudimo įmokų. Lietuvoje fiziniai asmenys kredito unijos nariais daţnai tampa vien dėl finansinės naudos, sėkminga ir pelninga kooperacijos pagrindais veikiančios unijos veikla jie maţai tesuinteresuoti. Nariai indėlininkai iš esmės yra suinteresuoti tik didesnėmis palūkanomis, gaunamomis už apdraustus indėlius, kredito unijos valdymu ar jos patikimumu jie mažai tesidomi. Visa indėlio suma (iki 345 280 Lt), įskaitant ir sukauptas palūkanas, unijos nemokumo atveju yra kompensuojama. Taip bet kokios kredito unijos mokumo problemos perkeliamos indėlių draudimo sistemai, o galiausiai tampa ir visos valstybės, t. y. visų mokesčių mokėtojų, įsipareigojimais. Vidutinis draudžiamų indėlių dydis bankuose siekia 8,1 tūkst. litų, o kredito unijose – 16,5 tūkst. litų. Kai kuriose kredito unijose apdraustų indėlių vidurkis viršija 30 tūkst. litų. Tokia statistika leidžia daryti išvadas, kad reikšminga dalis kredito unijų indėlininkų, ypač laikančių didesnes pinigų sumas, nariais tampa ne dėl siekio tapti kooperacinio judėjimo dalimi ir prisidėti prie visų jos narių interesų tenkinimo, bet dėl galimybių gauti didesnę finansinę grąžą neprisiimant investavimo rizikos. Pasiūlymai  KINTAMOSIOS GRAŢOS INDĖLIAI TURI SUDARYTI REIKŠMINGĄ KREDITO UNIJOS ĮSIPAREIGOJIMŲ DALĮ Kintamosios grąţos indėlių dalis kredito unijų įsipareigojimų struktūroje turi būti reguliuojama. Tokia subalansuota įsipareigojimų struktūra susietų kredito unijos finansavimosi sąnaudas su veiklos pelningumu, leistų unijai lengviau palaikyti siekiamą pelningumo maržą ir sudarytų galimybę skirti pelno dalį privalomiesiems rezervams formuoti. Toks reikalavimas kredito unijoms taikomas ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Airijoje10 . Kintamosios grąžos įsipareigojimai padidintų kredito unijos lankstumą vykstant ekonominės aplinkos pokyčiams ar keičiantis unijos veiklos efektyvumui, o didesnis narių ekonominis suinteresuotumas kontroliuoti unijos veiklą reikšmingai stiprintų jų dalyvavimą valdyme. Įpareigojimas kredito unijoms per pereinamąjį laikotarpį sukaupti reikšmingą tvaraus kapitalo atsargą mažintų unijų paskatas siūlyti dideles palūkanas už terminuotuosius indėlius, taip bandant atsverti neapibrėžtumą dėl kintamosios grąžos indėlių palūkanų11 .  KREDITO UNIJOS NARYS TURĖTŲ GALIMYBĘ PADĖTI ĮPRASTĄ FIKSUOTOS GRĄŢOS INDĖLĮ TIK TURĖDAMAS TAM TIKRO DYDŢIO KINTAMOSIOS GRĄŢOS INDĖLĮ Kredito unijos narys galėtų padėti indėlį (ir gauti sutarto dydţio palūkanas) tik tuo atveju, jei jo kintamosios grąţos indėlis viršija nustatytą minimalią (pakankamai reikšmingą) ribą. Kredito unijos indėlininkas, gaunantis 10 Panaši reguliavimo sistema taikoma Airijoje. Joje kredito unijų reglamentavimas numato, kad bendra visų unijos narių indėlių suma nebūtų didesnė už narių turimų pajų dydį. Iki 100 000 eurų ribojamas ir maksimalus vieno nario indėlis unijoje. 11 Svarbu, kad būtų išvengta galimybės šio reikalavimo nevykdyti, pavyzdžiui, mokėti kelis kartus didesnes palūkanas už indėlius, kurios kompensuotų mažesnę grąžą, gaunamą už kintamosios grąžos indėlius. Tai galima pasiekti pakeičiant Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatas arba priežiūrinėmis priemonėmis, ribojant ypač didelių palūkanų už indėlius mokėjimą. 10 nepastovaus dydžio grąžą, priklausančią nuo kredito unijos uždirbto pelno, galėtų padėti indėlį ir gauti sutarto dydžio palūkanas tik tuo atveju, jei jo kintamosios grąžos indėlio dydis viršytų kredito unijos arba Lietuvos banko nustatytą minimalią (pakankamai reikšmingą) ribą. Taip būtų sukuriamos ekonominės paskatos indėlininkams aktyviau dalyvauti kredito unijų veikloje. Klausimai 3. KOOPERATINĖ INTEGRACIJA Problemos apibūdinimas Bendruomeniškumas (angl. common bond) yra vienas pagrindinių kredito unijos skirtumų nuo kitų finansų įstaigų (pvz., bankų ar kolektyvinio investavimo subjektų). Įgyvendinant kooperatinio judėjimo tikslus, nustatyta, kad kredito unijos nariai gali būti tik tie asmenys, kuriuos sieja bendri socialiniai ar ekonominiai ryšiai. Asmenis gali vienyti priklausymas tam tikrai asociacijai, bendruomenei, geografinei grupei, darbas vienoje organizacijoje, atstovavimas vienai ar giminingoms profesijoms. Nuo tokio narių bendrumo priklauso ir unijos vidinių ryšių stiprumas. Bendruomeniškumas stiprina kredito uniją, nes bendros informacijos valdymas (pvz., vienos srities išmanymas) padeda tiksliau, mažesnėmis sąnaudomis vertinti riziką12 . Kita vertus, toks kredito unijų veiklos modelis yra efektyvus tik esant palyginti nedideliam unijų turtui, o plečiantis veiklos apimčiai atsiranda poreikis geriau valdyti rizikas diversifikuojant paskolų portfelį. Nors bendruomeniškumas yra vienas esminių kredito unijos bruoţų, šiuo metu jis silpsta ir praranda reikšmę, unijos Lietuvoje veikia iš esmės tik teritoriniu principu. Didelis narių skaičius, mažas įsitraukimas į valdymą ir valstybės teikiama indėlių apsauga silpnina pagrindinius efektyvios kredito unijų veiklos principus. Silpstantis kredito unijų narių bendruomeniškumas lemia ir galimybių vertinti kredito riziką prastėjimą bei valdymo problemas – nariams nebelieka paskatų dalyvauti unijos valdyme. Lietuvos centrinės kredito unijos vaidmuo Šiuo metu kredito unijos veikia dviem skirtingais sisteminiais lygiais: dalis jų priklauso Lietuvos centrinei kredito unijai (LCKU), kita dalis nėra jos narės. Dabartinis kredito unijas vienijančių asocijuotųjų struktūrų teisinis reguliavimas nenumato visiškos narių atsakomybės užtikrinant individualių kredito unijų veiklos tvarumą. LCKU yra savo narių interesus ginanti ir jiems atstovaujanti organizacija. Vykdydama savo funkcijas, LCKU atstovauja narių interesams, tam tikrais atvejais teikia jiems finansinę pagalbą. LCKU populiarina kredito unijas ir jų teikiamas paslaugas, organizuoja rinkodaros akcijas, taip pat organizuoja seminarus kredito unijų vadovams ir kitus specializuotus seminarus. Be to, LCKU teikia pastabas ir pasiūlymus dėl unijų veiklą reglamentuojančių teisės aktų, konsultuoja unijas, nustato LCKU narėms vienodo standartizuoto dokumentų tvarkymo formas, taisykles, teikia kitokią pagalbą. Šiuo metu įstatymuose numatytas LCKU statusas šiai institucijai suteikia išskirtinių teisių, tačiau nenumato pakankamai prievolių ir atsakomybės. Pagal įstatymus, LCKU yra panaši į kredito unijų asociaciją su kooperatinio banko elementais, bet jai nesuteikta pakankamų atsakomybės, susijusios su kredito unijų sektoriaus tvarumo palaikymu, efektyvumo gerinimu ir pan. LCKU suteikta daug laisvės priimant sprendimus dėl sistemos tvarumo fondų kaupimo ir jų panaudojimo, ji gali palaikyti ar atmesti sprendimus dėl atskirų kredito unijų LCKU narių gelbėjimo. LCKU susiduria su interesų konflikto problema: viena vertus, ji priţiūri kredito unijas, kita vertus, apie kilusias problemas turi informuoti Lietuvos banką ir imtis priemonių grėsmėms pašalinti. Šiuo metu galiojančiame LCKU įstatyme numatyta, kad LCKU stebi ir tikrina savo narių veiklą, o pastebėjusi pažeidimus teikia informaciją priežiūros institucijai dėl nustatytų pažeidimų. Tačiau šis savireguliacijos mechanizmas nėra efektyvus, nes ne visos Lietuvoje veikiančios kredito unijos priklauso LCKU, t. y. narystė LCKU nėra privaloma. LCKU taip pat kyla interesų konflikto problema: ji yra sudaryta iš kredito unijų narių, todėl prižiūrimasis objektas (kredito unija) kartu yra prižiūrinčios institucijos (LCKU) „savininkas“ 13 . Be to, dabartiniame įstatyme įtvirtinta LCKU išskirtinė teisė vykdyti analogišką veiklą panaikina galimybę steigtis naujoms panašaus pobūdžio finansų institucijoms ir nepagrįstai riboja konkurenciją rinkoje. 12 Walter J. R. 2006. Not Your Father‘s Credit Union. Federal Reserve Bank of Richmond Economic, Quarterly Review 32, 1827–1859. 13 LCKU aukščiausias sprendimų priėmimo organas yra visuotinis narių (kredito unijų) susirinkimas. K5 Ar palaikote pasiūlymą didinti kredito unijų patiriamų palūkanų sąnaudų valdymo galimybes ir narių įsitraukimą į valdymą, subalansuojant kintamosios grąžos indėlių ir kitų finansavimosi priemonių santykį? K6 Gal matote kitų efektyvių priemonių, kaip sumažinti indėlių palūkanų naštą kredito unijų veiklos pelningumui ir paskatinti narių įsitraukimą į unijos valdymą? 11 Kredito unijas vienijanti LCKU nėra pakankamai efektyvi sistema, kad ji visiškai uţtikrintų tvarią savo narių veiklą. Kaip parodė praktika, net ir kartu veikiančios unijos neturi veiksmingų priemonių, kurios galėtų užtikrinti tinkamą unijų kontrolę ir veiklos tvarumą. Po sparčios kredito unijų sektoriaus plėtros LCKU tapo nepajėgi atlikti šios įstatyme nustatytos funkcijos. Pavyzdžiui, nemoki tapusi kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ buvo didžiausia iš visos kredito unijų sistemos ir turto bei kapitalo apimtimi pranoko LCKU. Kredito unijų turto kokybės problema Netinkamo vadovavimo kai kurioms kredito unijoms pasekmės Lietuvoje ypač išryškėjo 2012–2014 m., kai dideli turto vertės sumaţėjimo nuostoliai lėmė keturių kredito unijų nemokumą. Keturios kredito unijos, tarp jų ir didžiausia, dėl pernelyg rizikingos veiklos sukeltų mokumo problemų turėjo nutraukti veiklą, o IID teko prievolė išmokėti daugiau negu 380 mln. litų indėlių draudimo išmokų. Siūlydamos dideles palūkanas uţ indėlius, kredito unijos yra priverstos pritrauktas lėšas investuoti (skolinti) brangiau ir rizikingiau. Kredito unijos aktyviai konkuruoja indėlių rinkoje, siūlydamos palyginti dideles palūkanas ir taip didindamos prisiimamų įsipareigojimų kainą. Tai lemia, kad ir skolinti kredito unijos turi už didesnes palūkanas, kartu prisiimti didesnę kredito riziką. Per pastaruosius 2–3 metus kredito unijos pradėjo sparčiai kredituoti asocijuotuosius narius. 2013 m. gruodžio 31 d. duomenimis, jiems buvo suteikta daugiau nei 298 mln. litų, arba beveik 30 proc., visų suteiktų paskolų, nors asocijuotųjų narių indėliai siekė tik 45,5 mln. litų. Atkreiptinas dėmesys, kad beveik penktadalio kredito unijų juridiniams asmenims suteiktos paskolos sudarė daugiau nei 30 proc. paskolų portfelio, o aštuonių kredito unijų jos viršijo 50 procentų. Į juridinių asmenų kreditavimą (daugiau nei 50 proc. paskolų portfelio) orientuojasi didžiuosiuose miestuose veikiančios kredito unijos (visos Vilniuje, po vieną Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose), dviejų iš jų juridiniams asmenims suteiktų paskolų dalis paskolų portfelyje viršija 80 procentų. Nors dalis kredito unijų orientuojasi į paskolų teikimą verslui, atidėjiniai galimiems nuostoliams padengti vis dar sudaromi vangiai. Nors didžiausią kredito unijų sektoriaus paskolų portfelio dalį vis dar sudaro skolinimas namų ūkiams, pastaruoju metu sparčiai didėjantis skolinimas įmonėms, t. y. asocijuotiesiems nariams, kelia nemažą riziką. Kredito unijų gebėjimas tinkamai įvertinti didesnę skolinimo verslui riziką yra silpnas, o pradėję didėti galimiems nuostoliams kompensuoti skirti atidėjiniai rodo, kad prisiimama rizika didėja ir nėra iki galo objektyviai įvertinta. Ateityje tai gali lemti ir daugiau turto nuvertėjimo nuostolių. Vis dėlto kredito unijų suteiktų paskolų portfelio kokybės vertinimas labai nevienodas: dalis unijų vykdo labai rizikingą veiklą, dalies veikla yra tvari. Pasiūlymai  KOOPERATINIAI BANKAI – STIPRESNĖS KREDITO UNIJOS Skatinti kredito unijų jungimąsi į kooperatinius bankus, taip uţtikrinant geresnį rizikos pasidalijimą, didesnę kredito unijų tarpusavio pagalbą ir veiklos efektyvumą. Kartu veikiančios kredito unijos galėtų lengviau konkuruoti su kitomis kredito ir mokėjimo paslaugas teikiančiomis įstaigomis. Centralizavus mokėjimo, rizikos valdymo ir informacinių technologijų sistemas, sumažėtų operacinės, palūkanų ir kitos veiklos sąnaudos. Veiklos masto ekonomija turėtų teigiamą poveikį kredito unijų veiklos efektyvumui, pelningumui ir kapitalo kaupimo galimybėms. Aukšti Suomijoje (OP-Pohjola Group), Šveicarijoje (Raiffeisen Switzerland), Nyderlanduose (Rabobank) ir kitose šalyse veikiančių kooperatinių bankų reitingai rodo, kad tinkamai valdomi, efektyviu savikontrolės mechanizmu grindžiami ir kooperatyvo narių įsipareigojimus garantuojantys kooperatiniai bankai gali sukaupti dideles kapitalo atsargas iš pelno ir būti dideli, patikimi finansų rinkos dalyviai. Didesnė integracija padėtų spręsti esamas kredito unijų kapitalo, rizikos valdymo ir vangaus narių dalyvavimo priimant strateginius veiklos sprendimus problemas. Kredito unijų jungimasis į kooperatinius bankus sustiprintų jau veikiančias unijas, tačiau neapribotų konkurencijos finansinių paslaugų rinkoje. Galimybė steigtis naujoms kredito unijoms ir naujiems kooperatiniams bankams didintų konkurenciją kreditavimo, mokėjimų ir kitų finansinių paslaugų srityse.  PATIKIMUMO GARANTAS – NERIBOTA UNIJŲ TARPUSAVIO ATSAKOMYBĖ UŢ KITAS KOOPERATINIO BANKO UNIJAS Kooperatiniame banke turėtų galioti neribota jo narių nuostolių padengimo sistema, įtvirtinanti kooperatinį veiklos principą „vienas uţ visus, visi uţ vieną“. Taip kooperatinį banką sudarančioms unijoms (ir pačiam kooperatiniam bankui) rastųsi ekonominių paskatų daug atidžiau prižiūrėti ir kontroliuoti unijų veiklą. Prireikus kooperatinis bankas galėtų imtis ir pirminės intervencijos priemonių unijos mokumui atkurti. Lietuvos bankas stebėtų, kad savireguliacijos funkcijos būtų vykdomos tinkamai. Toks kooperatinių bankų veikimo modelis užtikrina sėkmingą ir tvarią kredito unijų veiklą Suomijoje ir Šveicarijoje. Siekiant uţtikrinti kooperatinio banko narių mokumą, turėtų būti sudaromas specialus stabilizacijos fondas. Įmokos į fondą turėtų būti mokamos, pavyzdžiui, atsižvelgiant į kredito unijų rizikingumą. Pritrūkus fondo lėšų su problema susidūrusios kredito unijos mokumui atkurti, kitos kooperatinio banko narės proporcingai turimam turtui pasidalytų likusią pagalbai skirti reikalingų lėšų dalį. 12  TARPTAUTINIUS REIKALAVIMUS ATITINKANTI DVIEJŲ LYGIŲ PRIEŢIŪROS SISTEMA: SAVIREGULIACIJA IR LIETUVOS BANKO PRIEŢIŪRA Kooperatinis bankas turėtų atitikti visus komerciniams bankams keliamus prieţiūrinius reikalavimus, jį sudarančių kredito unijų balansai prieţiūros tikslais turėtų būti konsoliduojami. Taip būtų išvengiama galimo reguliacinio arbitražo, o susikūręs patikimas kooperatinis bankas galėtų sudaryti konkurenciją kitoms šalyje veikiančioms finansų institucijoms. Siekiant užtikrinti rinkos pasitikėjimą kooperatinių bankų veiklos patikimumu, jiems turėtų būtų taikomi tokie pat priežiūros reikalavimai kaip ir komerciniams bankams. Kredito unijų prieţiūra turėtų būti vykdoma dviem lygiais: unijas turi priţiūrėti jas vienijantis kooperatinis bankas, o Lietuvos banko taikoma riziką ribojanti prieţiūra turėtų apimti tiek kooperatinio banko vykdomą kontrolę, tiek ir atskirų kredito unijų veiklą. Toks vidaus kontrolės mechanizmas padėtų sumažinti išorės kontrolės poreikį, o Lietuvos bankui leistų efektyviau paskirstyti kredito unijų ir kooperatinių bankų priežiūrai skiriamus išteklius. Daugiau priežiūros galėtų būti nukreipiama ne kasdienės kontrolės funkcijoms atlikti, o sisteminio lygio ir struktūrinėms problemoms laiku nustatyti ir imtis priemonių jas mažinti tiek kooperatinio banko, tiek atskirų unijų lygiu.  BŪTINA SĖKMINGOS KOOPERATINIO BANKO VEIKLOS SĄLYGA – IŠSAMUS TURTO KOKYBĖS ĮVERTINIMAS Prieš pradedant kredito unijų jungimąsi į kooperatinius bankus būtina atlikti išsamų ir nepriklausomą kredito unijų turto kokybės vertinimą. Ypač svarbu užtikrinti, kad į kooperatinius bankus susijungusios unijos būtų finansiškai patikimos ir tvirtos. Tai ne tik padidintų siūlomų sprendimų efektyvumą ir pasitikėjimą reforma, bet ir padėtų užtikrinti tvarią kredito unijų sektoriaus raidą ateityje. Turto vertinimo metu nustačius kredito unijų turto kokybės trūkumų ir esant nepakankamai kapitalo atsargai, unijų veikla turėtų būti pertvarkoma, o nuostoliai kompensuojami pirmiausia privačiomis lėšomis. Nustačius reikšmingą turto vertės sumažėjimą ir nepavykus atkurti kredito unijų mokumo, probleminių institucijų veikla turėtų būti pertvarkoma.  INDĖLIŲ DRAUDIMO SISTEMA KOOPERATINIAM BANKUI, O NE ATSKIROMS UNIJOMS 100 000 eurų indėlių draudimo apsauga turi galioti visiems vieno asmens kooperatiniame banke laikomiems indėliams, o ne indėliams, laikomiems kiekvienoje kooperatinio banko unijoje. Tokia praktika taikoma kitų šalių kooperatiniuose bankuose (pvz., OP-Pohjola grupėje Suomijoje). Taip, nepažeidžiant indėlininkų ekonominių interesų, sumažinama indėlių draudimo keliama moralinės rizikos problema, apribojamos galimos valstybės (mokesčių mokėtojų) išlaidos ir didesnis dėmesys skiriamas indėlininkų pasitikėjimui efektyviai veikiančia kooperacine sistema. Klausimai K7 Ar palaikote siūlymą kredito unijoms jungtis į kooperatinius bankus? K8 Ar pritariate nurodytam kooperatinio banko veiklos principui, užtikrinančiam visišką jo narių (kredito unijų) savitarpio finansinę atsakomybę? K9 Kokių matote kitų būdų, leidžiančių užtikrinti efektyvų į kooperatinius bankus nesijungiančių kredito unijų valdymą, stipresnę unijų tarpusavio pagalbą ir efektyvesnį rizikos pasidalijimą? 13 4. VALDYMAS IR VIDAUS KONTROLĖ Problemos apibūdinimas Valdymas ir vidaus kontrolė yra viena pagrindinių Lietuvos kredito unijų silpnųjų grandţių. Kredito unijų valdymas gerokai skiriasi nuo kitų Lietuvoje veikiančių kredito įstaigų valdymo, nes, esant nepakankamam unijų narių organizuotumui ir suinteresuotumui valdymu, labai sudėtinga užtikrinti unijai vadovaujančių asmenų (valdybos) kontrolę. Kredito unijoms vadovaujantys asmenys (valdyba) turėtų siekti tenkinti narių interesus, užtikrinti stabilią ir patikimą unijos veiklą, veiksmingą vidaus kontrolės sistemą, skaidrius organizacinius ryšius, funkcijų ir atsakomybės pasiskirstymą unijos viduje. Kredito unijos nariai ir jiems atstovaujanti stebėtojų taryba turėtų formuoti ilgalaikius unijos tikslus ir veiklos strategiją, nustatyti priimtiną veiklos rizikos lygį, stebėti ir kontroliuoti vadovybės veiklą. Dauguma Lietuvos kredito unijose kylančių problemų yra susijusios su netinkamu valdymu. Kontrolės funkciją turintys atlikti unijų nariai paprastai neturi pakankamai paskatų ar žinių užtikrinti tinkamą unijos veiklos ir jos vadovybės kontrolę. Kredito unijai vadovaujantys asmenys (valdyba) neretai būna nepakankamai profesionalūs, siekdami kuo didesnio pelningumo jie neretai prisiima nepagrįstą riziką ir orientuojasi tik į trumpalaikius unijos veiklos rezultatus. Kita vertus, jie neužtikrina efektyvios vidaus kontrolės, kuri iš dalies kompensuotų prisiimtą riziką. Be to, susiklosčiusi situacija sudaro prielaidas interesų konfliktams tarp unijos valdymo organo (valdybos) ir priežiūros organo (stebėtojų tarybos). Kredito unijoms plečiantis, poreikis samdyti kvalifikuotą personalą, kuris galėtų atlikti sudėtingas rizikos valdymo ir vertinimo funkcijas, didėja. Apskritai veiksmingas vidaus valdymas ir kontrolė yra lemiami veiksniai, galintys užtikrinti sėkmingą šios rūšies finansų įstaigų plėtrą. Šiuo metu efektyvia kredito unijų valdymo ir vidaus kontrole labiausiai yra suinteresuotas Lietuvos bankas, atliekantis prieţiūros funkciją. Susikūrus kooperatiniam bankui, šią funkciją uţtikrintų ir savikontrolės mechanizmas. Didžioji dauguma pajininkų mažai tesidomi kredito unijos veikla ir pelningumu, o nesant aiškiai apibrėžto savininko, vidaus kontrolė yra silpna ir jos negali efektyviai kompensuoti Lietuvos banko atliekama priežiūra. Kredito unijų valdymo iššūkiai kelia nemažą grėsmę jų veiklos tęstinumui, rizikos prisiėmimui ir jos valdymui. Šis aspektas laikytinas ypač svarbiu dėl tokio kredito unijų sprendimų priėmimo principo, kai nėra atsižvelgiama į pajaus dydį ir kiekvienas pajininkas turi vieną balsą. Nors kredito unijos nariai turėtų dalyvauti unijos veikloje, tačiau didžioji dauguma jų apsiriboja indėlininko ir (arba) skolininko statusu, nelaiko savęs unijos savininkais ir valdyme nedalyvauja. Į visuotinius narių susirinkimus dažnai nesusirenka nė pusė narių. Paprastai sprendimai priimami pakartotiniame susirinkime dalyvaujančių narių balsais, dažniausiai – kredito unijų vadovų. Taip kyla valdymo konfliktų ir kredito unijų veikla tampa vis labiau pažeidžiama, priklausoma tik nuo vadovų interesų ir priimamų sprendimų. Be to, susidaro prielaidos visuotinio narių susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus spręsti mažai grupelei narių, o jie, kaip minėta, gali turėti (dažnai ir turi) savanaudiškų tikslų. Apskritai susidaro tokia situacija, kad visi kredito unijos valdymo organai – tiek visuotinis narių susirinkimas, tiek ir unijos vadovybė – siekia trumpalaikės naudos, o unijai susidūrus su veiklos problemomis atsiriboja nuo jų sprendimo. Nors kredito unijų savininkų (pajininkų) yra daug, tačiau iškilus problemoms niekas nenori prisiimti atsakomybės dėl unijos veiklos tęstinumo. Tai rodo neseni kredito unijų bankrotai. Kilus unijų nemokumo grėsmei, pajininkai neparodė ketinimų prisidėti prie problemų sprendimo, nepanoro sustiprinti kapitalo papildomais įnašais. Lietuvos teisinė sistema numato savanorišką, o ne privalomą, kredito unijos narių prisidėjimą sprendžiant kredito unijoje kilusias problemas, koks jis turėtų būti esant stipriai kooperacijai ir bendruomeniškumui. Tokia situacija lemia, kad su problemomis susiduriančios kredito unijos paliekamos žlugti. Nariams atrodo ekonomiškai neracionalu investuoti į uniją, kurios vertė maža (neigiama). Pasiūlymai  STIPRINTI KREDITO UNIJŲ VIDAUS KONTROLĖS SISTEMĄ IR RIZIKOS VERTINIMO (VALDYMO) ORGANIZAVIMO PROCESĄ Kooperatiniais pagrindais veikiančių kredito unijų valdymo stiprumo ir patikimumo garantas yra tinkamas ir profesionalus vadovavimas bei veiksminga vidaus kontrolės sistema. Atsakomybė už tinkamą kredito unijos valdymo organizavimą ir veiksmingos vidaus kontrolės sistemos sukūrimą pirmiausia turi tekti kredito unijos valdymo organams.Jie turi siekti, kad unijos organizacinė struktūra atitiktų veiklos pobūdį, leistų pasiekti veiklos ir jos rizikos valdymo strategijose nustatytus tikslus, būtų aiški ir skaidri. Priežiūros funkciją vykdantys valdymo organai turi kurti kredito unijos veiklos strategiją, stebėti, kaip valdyba ją įgyvendina ir kontroliuoti jos veiklą. Ypač svarbus vidaus audito vaidmuo. Kiekvienoje kredito unijoje turėtų būti užtikrintas vidaus audito funkcijos vykdymas. Vidaus auditas ne tik padėtų visų lygių kredito unijos vadovus informuoti apie nustatytus veiklos trūkumus, bet ir prisidėtų prie unijų priežiūros.  UŢTIKRINTI TINKAMĄ INFORMACIJOS TEIKIMĄ KREDITO UNIJŲ NARIAMS IR DIDESNĮ JŲ AKTYVUMĄ Norint uţtikrinti tvarią kredito unijų veiklą, būtina rasti būdų sustiprinti kredito unijų narių bendruomeniškumą ir jų suvokimą, kad būtina aktyviai įsitraukti į unijos veiklą. Kredito unijos turėtų daugiau dėmesio skirti narių ekonominiam raštingumui didinti, pabrėžti bendradarbiavimo prasmę ir kooperacijos idėjos principus. Nariai turi gerai suprasti kredito unijos veikimo principus, gauti daugiau informacijos apie unijos veiklą, būti laiku informuoti apie vykstančius visuotinius narių susirinkimus. Priėmus siūlymus dėl didesnio kapitalo kaupimo iš pelno, unijose atsirastų 14 visiems nariams priklausančio kapitalo, kuris didintų unijos vertę. Finansinės grąžos už indėlius tiesioginis susiejimas su unijos veiklos pelningumu irgi skatintų narius aktyviai kontroliuoti unijos vykdomą veiklą.  DIDINTI KREDITO UNIJŲ VADOVŲ KOMPETENCIJĄ, NUMATYTI AIŠKIĄ JŲ ATSAKOMYBĘ Didinti kredito unijų vadovų kompetenciją. Kredito unijoms vadovauti turėtų profesionalūs vadovai. Kartu su Lietuvos banku kredito unijos galėtų parengti Vadovavimo kredito unijoms gaires ir Gerosios praktikos vadovą. Kredito unijų vadovų atsakomybė turi būti aiškiai apibrėţta. Stebėtojų taryba turi tvirtinti ilgalaikę unijos veiklos vykdymo strategiją ir kontroliuoti jos vykdymą, įgyvendinti gero valdymo principus, rodyti profesionalumo ir etikos standartų laikymosi pavyzdį vadovams ir darbuotojams, kontroliuoti unijos vadovus, padėti jiems atlikti paskirtas užduotis ir veikti geriausiais visos unijos interesais. Unijų vadovai turėtų būti profesionalūs, atitinkamą patirtį ir išsilavinimą turintys asmenys. Klausimas K10 Kokiomis priemonėmis galima sustiprinti kredito unijų valdymo ir vidaus kontrolės sistemą? 15 Klausimai viešai diskusijai 1. KAPITALO FORMAVIMAS 2. ĮSIPAREIGOJIMŲ STRUKTŪRA 3. KOOPERACINĖ INTEGRACIJA 4. VALDYMAS IR VIDAUS KONTROLĖ K1 Kodėl svarbu, kad Lietuvoje būtų būtent kooperatiniais pagrindais veikiančių kredito įstaigų? Koks jų vaidmuo Lietuvos finansų sistemoje, kuo jis išskirtinis? K2 Ar pritariate siūlymui, kad kredito unijos turėtų nedelsiant stiprinti kapitalą, didžiąją tvaraus kapitalo dalį kaupdamos iš uždirbto pelno? K3 Ar pritariate kintamosios grąžos indėlių koncepcijai? K4 Kaip kitaip kredito unijos galėtų sukaupti pakankamą tvaraus, nuostolius leidžiančio padengti kapitalo atsargą? K5 Ar palaikote pasiūlymą didinti kredito unijų patiriamų palūkanų sąnaudų valdymo galimybes ir narių įsitraukimą į valdymą, subalansuojant kintamosios grąžos indėlių ir kitų finansavimosi priemonių santykį? K6 Gal matote kitų efektyvių priemonių, kaip sumažinti indėlių palūkanų naštą kredito unijų veiklos pelningumui ir paskatinti narių įsitraukimą į unijos valdymą? K7 Ar palaikote siūlymą kredito unijoms jungtis į kooperatinius bankus? K8 Ar pritariate nurodytam kooperatinio banko veiklos principui, užtikrinančiam visišką jo narių (kredito unijų) savitarpio finansinę atsakomybę? K9 Kokių matote kitų būdų, leidžiančių užtikrinti efektyvų į kooperatinius bankus nesijungiančių kredito unijų valdymą, stipresnę unijų tarpusavio pagalbą ir efektyvesnį rizikos pasidalijimą? K10 Kokiomis priemonėmis galima sustiprinti kredito unijų valdymo ir vidaus kontrolės sistemą? Komentarus ir pasiūlymus prašome siųsti el. paštu KUreguliavimas@lb.lt iki 2014 m. geguţės 2 d. 16 Terminai Terminai Indėlis – įsipareigojimas, už kurį mokamos sutarto dydžio palūkanos. Gaunama grąža tiesiogiai nepriklauso nuo kredito unijos veiklos pelningumo. Indėliams galioja indėlių draudimo apsauga. Kredito unija – kredito įstaiga, kuri tenkina savo narių ūkinius ir socialinius poreikius, turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatyme nustatytų neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu, taip pat turi teisę verstis kitų šiame įstatyme nustatytų finansinių paslaugų teikimu įstatymo nustatytiems asmenims ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Nauji terminai Kintamosios grąţos indėlis – įsipareigojimas, kurio grąža nėra garantuota; ji priklauso nuo kredito unijos veikos pelningumo ir skirstoma atsižvelgiant į unijos per metus uždirbtą veiklos pelną. Kintamosios grąžos indėliams galioja indėlių draudimo apsauga. Pajai – kredito unijos kapitalo dalis, suteikianti teisę kredito unijos visuotinio narių susirinkimo metu turėti vieno balso teisę sprendžiant kredito unijos narių visuotinio susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus. Tvarus kapitalas – pastovus, nuostolius galintis padengti kapitalas, kurio didžiąją dalį turėtų sudaryti privalomieji rezervai, sukaupti iš pelno, ir kitos neatsiimamos lėšos (papildomi įnašai).

Šaltinis: Lietuvos bankas

Tarpusavio skolinimo platforma. Paprasčiau nei banke

Paskolos iki 10.000 EUR

Paskolos terminas iki 60 mėnesių

Atidėk kredito įmokas iki 3 mėnesių!

paskolos iki 1400 EUR

Pirmas kreditas iki 1000 EUR iki 6 mėn. terminui NEMOKAMAI!
Nuolaida kreditui iki 65 %.

Paskolos iki 4000 EUR

Pirmas kreditas iki 1000 EUR iki 6 mėn. terminui NEMOKAMAI!
Nuolaida kreditui iki 65 %.

Paskolos Refinansavimas iki 6000 EUR

Paskolos iki 110% automobilio vertės

Individualios palūkanos

Galima derėtis

Pirma paskola nemokamai iki 1000 EUR  ir iki 120 dienų

Pirmas kreditas iki 6 mėn. su 0% palūkanomis.

Kreditas iki 3000 EUR

iki 35.000 EUR

Vartojimo paskola nuo 12%

Paskola su NT įkeitimu nuo 6%

Naujiausi straipsniai

Trys vartojimo kredito davėjai sumokėjo už netinkamą mokumo vertinimą Lietuvos banko skirtas baudas

UAB „Lateko lizingas“, UAB „IPF Digital Lietuva“ ir Provident Polska S.A. filialas „Provident finansai“ sumokėjo Lietuvos banko 2016 m. kovo mėn. skirtas baudas – iš viso 25 590 Eur. Baudos buvo skirtos už netinkamą vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimą ir atsakingojo skolinimo reikalavimų pažeidimus.

2016 m. kovo mėn. Pinigų finansų įstaigų balanso apžvalga

Lietuvos banko turimų skolos vertybinių popierių, išleistų euro zonos rezidentų, suma per mėnesį padidėjo 219,9 mln., o paskolų euro zonos rezidentams suma sumažėjo 111,8 mln. Eur. Šie rodikliai mėnesio pabaigoje sudarė atitinkamai 3,7 mlrd. ir 586,2 mln. Eur. Euro zonos rezidentų indėliai Lietuvos banke per mėnesį padidėjo 1,2 mlrd. – iki 4,5 mlrd. Eur. Kitų pinigų finansų įstaigų (PFĮ) paskolos Lietuvos rezidentams, išskyrus PFĮ, padidėjo 374,2 mln. ir mėnesio pabaigoje sudarė 17,5 mlrd. Eur. Lietuvos rezidentų, išskyrus PFĮ, indėliai kitose PFĮ sumažėjo 66,6 mln. – iki 16,6 mlrd. Eur.

Lietuvos ir Suomijos bankų vadovai aptars priemones nekilnojamojo turto kainų burbulams užkardyti

Nekilnojamojo turto (NT) kainų raida Šiaurės ir Baltijos šalyse yra nevienoda, o galimi disbalansai vienoje šalyje gali turėti įtakos ir kitoms glaudžiai tarpusavyje susijusioms regiono šalių finansų sistemoms. Šį ir kitus aktualius finansinio stabilumo ir bankininkystės klausimus numatoma aptarti sausio 25 d. Helsinkyje įvyksiančiame Lietuvos ir Suomijos centrinių bankų valdybų susitikime.

Bankai sėkmingai pradėjo vykdyti tarpbankinius atsiskaitymus pagal elektroninių mokėjimų eurais erdvės SEPA reikalavimus

Šiandien, pirmąją darbo dieną naujaisiais metais, šalies bankai pradėjo vykdyti tarpbankinius atsiskaitymus pagal trisdešimt keturias valstybes apimančios elektroninių mokėjimų eurais erdvės, vadinamos SEPA, reikalavimus. Nuo šiol bankai tarpbankinius mokėjimus atlieka SEPA reikalavimams pritaikytoje naujoje Lietuvos banko valdomoje sistemoje SEPA-MMS ir kitose europinėse mokėjimo sistemose.